Turkai neretai didžiuojasi, kad Europoje jų protėviai laikyti siaubu ir pasaulio pabaigos nešėjais. Tai, kad jų bijojo didžiosios valstybės, sureikšmina kartais iki visiško absurdo. O visiškai atsitiktiniai sutapimai turkų pritempiami iki beveik magijos. Nors ji ir veda pragaran.

Štai nedidukė ištrauka iš smagios knygos apie didingą osmaniškąją Turkijos praeitį. Sabri Kaliç „Keisti įvykiai mūsų istorijoje“ (labai laisvas vertimas). Beje, tokių perlų galima užtikti ir Tos šalies laikraščiuose.

Kai Mehmetas II tapo sultonu, danguje buvo pastebėtas neįprastas šviesulys – kometa. Jau tada žmonės sakė, kad tai pranašauja jaunajam valdovui puikią ateitį. Po kelerių metų Mehmetas II užėmė Konstantinopolį.

Popiežius tą keistąją žvaigždę pavadinęs turkų, musulmonų ir kitų bedievių ženklu, prakeiksmu krikščionims ir prakeikė kitatikius.
Vėliau tas šviesulys buvo pavadintas Halio kometa.
1912 m. vykstant Balkanų karui, bulgarai ir turkai susirėmė Čataldžoje. Tada ir vėl buvo pastebėta nelemtoji kometa. Bažnyčios vyrai ir kiti prietaringieji ėmė melstis, bet žinojo, kad kometa vėl atneš sėkmę bedieviams. Turkai gi tikrai laimėjo ir susigrąžino Edirnę.