Osmanų imperijoje antras pagal svarbą žmogus buvo Didysis viziris (Veziri azam / sadrazam). Kelias iki šių pareigų būdavo sunkus ir ilgas, o atsakomybės – labai daug. Kaip ir galios. Tad sultonai dažnai nusivildavo artimiausiais patarėjais ir turėdavo juos kažkaip atleisti.
Vienas žymiausių osmanų sultonų Mehmetas II Užkariautojas sugalvojo būdą, kaip įspūdingai atleisti ir pažeminti vizirį.
Sakoma, kad grįžtant iš Karamano kampanijos, Mehmetas buvo nusivylęs savo vyriausiuoju viziriu Mahmutu Paša. Šis ne tik netinkamai valdęs armiją, bet ir pagarsėjęs neteisingumu gyventojams.
Tad vieną kartą, pašai Mahmutui esant asmeninėje palapinėje, sultonas įsakė ją padegti. Užsiliepsnojusi palapinė buvo valdovo rūstybės ženklas ir Mahmutas atleistas iš pareigų.

Kiek vėliau lygiai taip pat – padegus palapinę – buvo atleisti dar keli osmanų vyriausieji sultonai: Hersekzade Ahmedas Paša, Dukakinoğlu Ahmedas Paša ir kiti. Tiesa, toks būdas buvo populiariausias iki Selimo II laikų. Šis valdovas ir vėliau valdžiusieji paprastai į karo kampanijas asmeniškai nebekeliaudavo. Tad nebuvo kam įspūdingai padegti palapinės.