Aukos šventė arba Kurban Bayramı

Abraomas aukoja sūnųAbraomas aukoja sūnų

G+ pasidalinau trumpučiu įrašėliu, kaip pas mane Aukojimo šventės pietus valgė turkės iš Erasmuso. Kadangi buvo pasiūlymų papasakoti apie šią šventę plačiau, turėkit bėdą su raidėm.

Maždaug 40 dienų po ramadano pabaigos musulmonų pasaulyje keturias dienas vyksta kita svarbi šventė – Aukos šventė, turkiškai – Kurban Bayramı, arabiškai Eid al Adha.
Ją švęsti galima visur, tačiau didžiausia musulmono svajonė – Aukojimo dienas sutikti Mekoje. Tokiu būdu jis įvykdytų vieną iš islamo stulpų – atlikti Didijį Hadžą. Tai piligriminė kelionė į Meką per Eid al Adhą.

Abraomas aukoja sūnų

Abraomas aukoja sūnų

Aukojimo šventė kildinama iš Senojo Testamento pasakojimo apie tai, kaip Abraomas, atsiduodamas Dievo valiai, klusniai pasiryžta aukoti savo sūnų Izmaelį, o šis, pasitikėdamas Dievo ir tėvo sprendimu, sutinka aukotis. Senojo Testamento pasakojime paskutinę minutę Abraomą nuo sūnaus kraujo praliejimo sustabdo angelai.

Pagal islamo tikėjimą istorija kiek skiriasi, jiems svarbus ne tik pasiryžimas dėl Dievo valios ir sutikimas aukotis, bet ir visa iki to vedanti istorija, kuri Pranašo Muhamedo laikais tapo piligriminės Hadžo kelionės elementu.
Tai vienas iš Stulpų, tačiau privalomas tik tiems, kurie gali sau tai leisti. Pasiturintys musulmonai turi ne tik patys vieną kartą gyvenime nukeliauti į Meką, bet ir padėti prasčiau gyvenantiems ir suteikti jiems tokią galimybę. Dažniausiai jie aukoja pinigus į įvairius fondus, kurie organizuoja tokias beveik loterijas. Hadžą atlikęs žmogus vadinamas hadži.

Ikiislaminiu laikotarpiu hadžą atlikdavo ne tik pagonys, bet ir kai kurios krikščionių ir žydų gentys, vėliau tai tapo islamo stulpu.
Umra – mažasis hadžas, gali būti atliekamas bet kada, tačiau tai nėra stulpas. Ne hadžo metu nuvykęs į Meką maldininkas nelaikomas atlikusiu piligrimystę, tačiau karmos taškų gauna daugybę.
Hadžo ritualai ir Abraomo istorija
Tawaf – apeiti septynis kartus apie Kaabą ir pabučiuoti juodąjį akmenį ar bent paliesti Kaabos duris. Kiekvienam ratui yra savitos maldos ir nusilenkimo sistemos. Sakoma, kad Aukos istorija prasidėjo būtent nuo Mekos vietovių. Abraomos turėjo grįžti atgal į Kanaaną ir palikti žmoną Hagarą ir vienintelį savo sūnų Izmaelį.

Sa’i – septynis kartus bėgti/eiti tarp Safos ir Marvos kalvų, kaip tarp jų iš nevilties nerandant maisto ir vandens, palikti Abraomo, blaškėsi Hagara ir Izmaelis. Dabar tarp kalvų dėl didelio piligrimų srauto pastatytas kelių aukštų kompleksas, pritaikytas ir neįgaliesiems.
Gerti iš Zamzamo šulinio. Šis ritualas simbolizuoja, kaip Abraomo žmona Hagara su sūnumi Izmaeliu beviltiškai blaškėsi tarp šių dviejų kalvų ieškodami vandens. Tai pamatęs angelas Gabrielius kulnu trenkė į žemę ir ištryško Zamzamo šaltinis. Kitur teigiama, kad jis perbraukė žemę sparnu.

zamzam

Dabar nereikia grūstis prie šulinio, yra automatai šventam vandeniui

Arafatas. Metai bėgo, o Abraomo šeima ir jis pats gavo vis naujus išbandymus. Trokšdami Dievo gailestingumo, jie ilgai meldėsi prie Arafato (Gailestingumo) kalno. Tad piligrimai turi melstis naktį minos vietovėje ir melstis prie Arafato kalno. Taip pat jie atlieka ir Muzdalifa – turi pernakvoti po atviru dangumi ir pasiruošti kitam išbandymui: prisirinkti akmenėlių.

Rami al Džarafat – Velnio užmėtymas akmenimis. Abraomą Velnias (Iblisas)  tris kartus gundė išsižadėti Dievo ir tarnystės jam. Kiekvieną kartą pranašas nepasidavė ir užmėtė šėtoną akmenimis. Tikintiesiems dabar pastatytos trys milžiniškos sienos, į kurias reikia mesti akmenukus, šie nubyra į rezervuarą. Beje, iš čia kilusi ir šariato bausmė užmėtyti akmenimis.

Eid al Ahda – gyvulio aukojimas. Daugelį metų Abraomas sapnuodavo, kad turi paaukoti vienintelį savo sūnų Izmaelį, kurį Dievas jam davė po ilgų maldos metų. Abraomas ilgainiu suprato, kad iš tiesų tik taip gali parodyti savo meilę ir ištikimybę Dievui ir pasiryžo tai padaryti. Tačiau negalėjo tiesiog imti ir paaukoti savo vienatinį sūnų be jo sutikimo. Izmaelis, kuriam tai buvo tikėjimo bei meilės Dievui bei tėvui išbandymas, sutiko. Pranašas svyravęs, tačiau pagaliau pakėlė peilį prieš sūnų. Paskutinę sekundę įvyko stebuklas ir Izmaelis virto ėriuku, Dievas parodė, kad tai buvo tikėjimo išbandymas. Tad dabar aukojamos avys, karvės, ožkos, kupranugariai.

Ši šventė yra šeimos ir bendruomenės. Paaukoto gyvulio mėsa nepasiliekama sau – iš jos ruošiamas valgis svečiams, ji dalijama kaimynams ir nepasiturintiems. Net visai nereligingi žmonės dažnai užsako paskersti ėriuką ar karvę ir išdalyti jį vargšams.
Šiais laikais netgi galima užsisakyti, kad tavo vardu būtų paaukotas ėriukas Mekoje.
Kaip ir per Ramadano Bairamą (Turkijoje – Cukraus šventė), tėvai vaikams perka naujus rūbus, o senuosius atiduoda labdarai, susirenka visa šeima, lankomos giminės.

el

Ne tik per šventes: Turkijoje labai svarbi pagarba vyresniems ir gyva tradicija jiems bučiuoti rankas

Šiemet Turkijoje Aukos šventė truko devynias dienas, nes išpuolė nuo antradienio iki penktadienio. Keliaudami pas gimines į kitus miestus žuvo virš 100 žmonių, daugiau kaip 600 sužeisti.

 

1 Comment on "Aukos šventė arba Kurban Bayramı"

  1. Dabar suprantu iš kur posakis „atpirkimo ožys“.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos