Mustafa Kemalis Atatiurkas – Turkijos respublikos įkūrėjas ir svarbiausias jos pasaulietiškumo simbolis. Jis visur ir visada, turkų meilė ir pagarba šiam žmogui kartais ne tik stebina, bet ir priverčia šyptelėti.
Pasakojimai apie jį, kartais paremti tiesa, o kartais tiesiog sukurti tautos, per šitiek dešimtmečių tapo savotišku Turkijos folkloru.
Štai jums vienas iš tokių pasakojimų.
Iš Bakirkiojaus seniūnijos atlikto šeimų tyrimo:
Mokytojas autizmu sergantiems vaikams pasakoja apie Atatiurką. Vaikai išklausę grįžta namo. Septynmetis mokinukas tą vakarą ir kitą rytą namuose niekaip negeria vandens, neima į gerklę nė gurkšnio, atsikalbinėja, sako tik „Atatiurkas“ ir daugiau jam nepavyksta paaiškinti.
Motina nuveda vaiką į mokyklą ir papasakoja apie tai. Paaiškėja, kad ir kiti vaikai taip elgėsi. Pasirodo, mokytojas vaikams sakęs „Atatiurkas nemirė, jis gyvena mūmyse“. O vaikai, kad Atatiurkas nepaskęstų, negeria vandens. Mokytojas vėl sukviečia verkiančius vaikus ir paaiškina jiems: „Atatiurkas puikiai moka plaukti ir nėra ko bijoti“. Vaikai įsidrąsina ir vėl ima gerti vandenį.
Asmenybės kultas. Iš vaikystės prisimenu panašių anekdotų apie Leniną, pvz.:
Leninas lauke šalia namų skutasi, o vaikas jo klausia „dėde, ką veikiate?“ Leninas pažiūrėjęs į skustuvą sako: „skutuosi.“ O juk galėjo ir brūkštelėti!
geras! patinka labai!