Maždaug 1867 metais Bursos mieste toks Iskender Efendi dirbo kebabinėje. Tais laikais – nieko neįprasta, ir Bursoje, ir kituose miestuose (kaip ir dabar) kiekvienoje gatvėje buvo galima rasti kebabų.

Tačiau ponas Iskenderis buvo kilęs iš senos ir žymios kebabų gamintojų šeimos. Jis nenorėjęs tiesiog kepti mėsą ir ją pardavinėti kaip darė tūkstančiai tokių pat vyrų kaip jis visoj imperijoj. Iskenderis ieškojo naujo recepto.
Iki tol kebabas buvo kepamas iš vientiso avienos gabalo, pavyzdžiui, kumpio ar nugarinės, dažnai neišpjaustant kaulų. Iešmas su mėsa buvo guldomas virš medžio anglių lygiagrečiai žemei. O Iskenderis sumąstė, kad galima mėsą atskirti nuo kaulų, supjaustyti gana plonai ir mauti ant iešmo statmenai. Dabartinį stačią kebabų iešmą sugalvojęs tikriausiai jis.

Pirkėjams patiko Iskenderio pasiūlytas patiekalas: jo restorane patiekalas būdavo patiekiamas su pide, ypatingu sviestu, paprikų ir pomidorų pastų padažu, jogurtu, pomidorais ir aštria paprika. Iskenderis tai siūlė užgerti vynuogių gėrimu šira. Patiekalas Bursoje labai greitai išpopuliarėjo.
Po tėvo mirties sūnūs Dževatas ir Nuretinas Bursoje atidarė taip pat kebabinę ir toliau gamino pagal tėvo receptą, tik jie pasirinko mėlyną spalvą.
Jau dvidešimtajame amžiuje Iskenderoğlu šeima kaip prekės ženklą užregistravo Iskender kebabı. Dabar patiekalas taip vadinamas tik jų restoranuose, kiti jį gali vadinti Bursos kebabu.
Iskenderoğlu taip išplėtojo šį vardą, kad Bursoj (ir visoj Turkijoj tikriausiai) galima rasti ir rimtą, solidų jų restoraną, ir greitojo maisto užkandinę.
Ir vis tiek šis kebabas yra velniškai skanus. Niekada jo neatsisakykite!
O dabar pasigaminkite Iskender kebabą namie.
Reikės:

• Apie puskilogramio avienos arba jautienos kumpio,
  druskos, juodųjų pipirų, raudonėlio pagal skonį. Arba imkite jau paruoštą naminį kebabą.

• trupučio aliejaus
• poros šaukštų sviesto;
• poros šaukštų neaštrios paprikų pastos;
• didelio nulupto pomidoro;
• pusės nedidelės stiklinės vandens.
• jogurto (graikiško arba turkiško, riebesnis – skanesnis);
• džadžiko prieskonių pagal skonį, bet nebūtina.
• pide – turkiškos duonos. Galima ieškot parduotuvėse, bet ten ji dažniausiai prasta. Gal yra kepyklėlėse? (Padarykit mielinę tešlą kaip bandelėm: vanduo, miltai, mielės, galbūt truputis pieno ar grietinės, iškildinkit, išminkykit kelis piršto storio blynus ir kepkite orkaitėj (200 laipsnių), kol lengvai pagels. Būtų gerai turėti iškeptą iš vakaro).
  
  

  Va taip man pasisekė Iskenderis namie. Buvo skanuma

Taigi gaminam. Iš tiesų, reikėtų pasikviesti pagalbininką, nes veiklos nemažai. Pirmiausia susipjaustykite mėsą kuo plonesniais gabaliukais, maždaug kąsnio dydžio. Jei sunku, įmeskite mėsą į šaldymo kamerą dvidešimčiai minučių, bus lengviau. Jei gaminate iš paruošto kebabo, jį ištraukite iš kameros bent pusvalandis prieš pjaustymą. Šonai atšils, bus lengviau pjaustyti. Įkaitinkite keptuvėje truputį aliejaus, kad ji nesviltų. Ir po saują, po nedaug, kad neimtų troškintis kepkite kebabą. Plonos mėsos juostelės turi iškepti ir vos apskrusti.
Šalia nedideliame puode arba kavaviriam puoduke išlydykite sviestą, suberkite nuluptą supjaustytą smulkiai pomidorą, jis turi ištirpti svieste. Tada supilkite vandenį ir paprikų pastą. Užvirinkite ir nuimkite nuo ugnies. Kada nors tarp šių veiksmų į jogurtą (pavyzdžiui, į pusę indelio) įberkite žiupsnį džadžiko prieskonių, gerai išmaišykite ir palikite šaltai.
Kol vis dar kepate kebabą, kitoje keptuvėje (gali būti sausa), pašildykite kąsnio dydžio gabaliukais supjaustytą pidę, paskrudinkite.
Galų gale, sudėkite šiltą pide į lėkštę, ant jos dėkite kebabo mėsą, tai apipilkite sviesto ir pomidoro padažu, pridėkite jogurto.
Skanaus!