Ankstesniame įraše mergina pateko į sultono miegamajį, praleido ten naktį, ryte tarnai patvirtino matę sukruvintą paklodę. Dabar ji grįžta į bendrus haremo kambarius galbūt truputį pataršytais plaukais, kreivai užsisagsiučiusi kokias nors sagas. Bet tai tikrai nėra walk of shame. Anksčiau ji tebuvo dar viena graži vergė, dabar – viena iš sultono favoričių.
Po tokio pasisėdėjimo su sultonu džarijė tapdavo giozde
Šis žodis labai klaidina. Tai, kuo mergina tapo po nakties su sultonu, tėra pirmasis laiptelis. Ji tapo giozde (gözde), žemiausia iš favoričių. Dabar šiai gražuolei priklauso lova bendrame žemiausiųjų favoričių kambaryje, tarnaitė (nors ji pati siuvinės, puoš savo rūbus ir t. t.), mažiau pareigų. Ir pats svarbiausias dalykas – dabar bus žymiai lengviau patekti į sultono guolį.
Į bet kurį sultono mylimųjų lygį pakliūti buvo įmanoma tik atsiradus laisvai vietai. Visais laikais ant laiptelių galėjo stovėti tik kelios merginos, sakykim, keturios ar daugiau giozde, keturios ikbalės ir keturios kadinos. Valdant skirtingiems sultonams vietų buvę daugiau ar mažiau.
Giozdžių būdavę daugiausiai, per ilgus metus jų eilėje galėjo atsirasti ir kelios dešimtys. Taip atsitikdavo, kai gražuolė į miegamajį pakviečiama tik kartą. Metams bėgant statusą jai galbūt pavykdavo išlaikyti, tačiau galiausiai ji būdavo išsiunčiama į Ašarų namus – senuosius rūmus. Ten gyvendavo nusenusios favoritės, buvusių sultonų kadinos ir neištekintos jų dukros.
Gražuolė gražinasi. Beje, dažnai haremo moterys vadinamos ir odaliskomis. Tai dar vienas pavadinimas giozde ir kitų aukščiau esančių moterų tarnaitėms. Pažodžiui nuo odalık – kambarinė
Ant kito laiptelio giozde užlipdavo – tapdavo ikbale – keletą kartų apsilankiusi pas sultoną – ir nebūtinai jo lovoje. Kaip rašiau anksčiau, merginos įgydavo puikų išsilavinimą: galėjo kurti eiles ir deklamuoti žymiausių poetų kūrybą, grojo įvairiais instrumentais, galėjo diskutuoti apie imperijos istoriją. Tad valdovas patikusią gražuolę galėjo kviesti ne tik pasimyluoti, bet ir pakalbėti apie pasaulio grožį eilėmis. Sakoma, kad moterų sultonato laikais (nuo Hiurem iki Turhan Hatidžės) favoritės ne tik glamonėjo valdovus, burkavo jiems eiles ir dainavo dainas, bet ir diktavo politiką.
Ikbalės nuo giozde skirdavosi tuo, kad sultono kambariuose lankydavosi dažnai, tačiau dar nepagimdė palikuonio. Jos turėjo dar daugiau privilegijų, daugiau tarnaičių, gaudavo daugiau pinigų. Taip pat jos turėjo ir daugiau išlaidų: mokėjo papildomas algas savo tarnaitėms (jos gaudavo ir bendrą haremo algą), turėjo siųsti daugiau ir brangesnių dovanų sultonui ir jo motinai, kadinoms.
Sultonai vengdavo santuokos. Tačiau štai Roxelana – Hürrem – privertė Suleimaną Didijį ją teisėtai vesti
Sultonas, pagal islamo įstatymus, galėjo turėti keturias žmonas. Tačiau nuo pirmųjų dinastijos valdovų buvo vengiama tikrų vestuvių pagal papročius, siekiant apsaugoti sultoną ne tik nuo nuotakos įtakos (tai ne visada pavykdavo), kažkokios šeimos iškilimo, bet ir nuo užsienio įtakos – dauguma haremo moterų visgi buvo svetimšalės. Osmanų istorijos tyrinėtojai turkai išdidžiai pabrėžia, kad leidimas turėti keturias kadinas – artimiausią žmonos variantą – apsaugojo šią dinastiją nuo įpėdinių trūkumo, kraujomaišos, įtakos vestuvių ir kitų Vakarų monarchijų trūkumų.
Į kadinos vaidmenį pretendavo sūnų pagimdžiusi ikbalė. Tiesa, jei visos keturios žmonų pozicijos būdavo užimtos, tokia sultono favoritė turėjo laukti vienos iš kadinų mirties arba malonės netekimo. Dėl šių keturių vietų vykdavo nuožmios kovos, nes šių moterų sūnūs buvo pretendentai į sostą, o jos pačios turėjo galimybę tapti valide sultone. Kiekviena žūtbūt norėjo soste išvysti savo vaiką dėl žiaurios taisyklės. Dar sultonas Mehmetas I Užkariautojas įvedė įstatymą, kad sultonu tapęs įpėdinis tuoj pat turi išleisti įsakymą nužudyti savo brolius ir jų vyriškos lyties vaikus. Kiekviena hareme mažą sūnų turinti moteris to bijojo.
Jau Suleimano Didžiojo laikais kadinoms buvo suteiktas naujas titulas – Haseki (Pagimdžiusioji šehzadę (şehzade – princas).
Sultono kadinos buvo įtakingiausios po valide sultonės hareme. Joms nebereikėjo nieko dirbti, turėjo daugybę privilegijų. Haseki sultonės užsiiminėjo labdara – prie mečečių ir medresių statė valgyklas, ligonines, pirtis, rūpinosi moterimis.
Hiurrem sultonės labdara pastatyta jos vardo pirtis prie Sofijos soboro Stambule
Sultono hareme galiojo vieno sūnaus taisyklė. Taip stengtasi išvengti tikrų brolių karų dėl sosto (vargiai pavykdavo), moterų įtakos augimo (irgi sunkiai). Taip pat dėl to, kad princams sulaukus tam tikro amžiaus jie būdavo išsiunčiame valdyti provincijų, o motina turėjusi keliauti kartu ir padėti mokytis valdyti bei pati ruoštis valide sultonės pareigoms. Pavyzdžiui, sultonei Hiurem, turėjusiai net kelis sūnus, teko sukurpti planą, kad Suleimanas leistų likti rūmuose, o ne blaškytis po provincijas.
Abdiulmedžido I trečiosios kadinos Tirimiužgan miegamasis Beylerbeyi rūmuose Stambule
Šiam kartui tiek, kitoje dalyje pagaliau tilps apie tai, kaip Vakarus pasiekdavo pasakos apie haremą.
