Osmanų sultono haremas V

Lehnert & Landrock atvirukas, ant tokių kibdavo smalsūs ir egzotikos ištroškę europiečiaiLehnert & Landrock atvirukas, ant tokių kibdavo smalsūs ir egzotikos ištroškę europiečiai

Ankstesniuose įrašuose trumpai pasakojau, kaip merginos patekdavo į Osmanų sultono haremą ir ką jos ten veikė.
O dabar laikas papasakoti, kaip toks atsirado lyg auksu siuvinėtas šydas sklandantis gandas apie haremo ištvirkavimus, nelaimingas ir sultono įnoriams išnaudojamas moteris ir besaikę prabangą.

Va tikriausiai taip daugelis europiečių ilgus laikus įsivaizdavo haremo vergę - Lehnert & Landrock atvirukas

Va tikriausiai taip daugelis europiečių ilgus laikus įsivaizdavo haremo vergę – Lehnert & Landrock atvirukas

Dar Viduramžiais europiečiai susidūrė su musulmonais – Ispanijos teritorijoje karaliavo maurai, prie Bizantijos grėsmingai artėjo ir galiausiai ją užkariavo turkai. Visada tai, kas yra svetima, tie, kurie gyvena smarkiai kitaip, kelia smalsumą ir baimę.
Vien musulmonų švaros kultas – įsivaizduok sau, praustis penkis kart per dieną vien maldai! – turėjo tikrai stebinti. Ir keistas jų elgesys su moterimis? Viduramžių pabaigoje europietės, aišku, nesiplaikstė gatvėmis pusnuogės, bet toks akylas ir nuolatinis moterų dangstymas nuo svetimų žiūrovų ne tik smalsumą kelia, bet ir įtarimą.
O kur dar Dievo leidimas vesti keturias žmonas? Kur tai matyta, kur padorumas?
Ir štai įvairiausi keliautojai, kariūnai, pasiuntiniai, pirkliai ir nuotykių ieškotojai pradėjo gana reguliariai lankytis egzotiškuose turkų ir arabų kraštuose. Grįždami jie gabendavo ne tik šilkus, prieskonius, egzotiškus vaisius ir kitas prabangas, bet ir istorijas. O juk niekam neįdomu būtų išgirsti, kad na, nepateko garbus pirklys į tą rojaus sodą sultono haremą. Gėda būtų, visas apsukrumas apjuodintas būtų. Tad ir imtos kurti visokiausios pasakos apie nesibaigiančias orgijas ir šimtus nuogų merginų vienam vyrui. Tik bėda, kad vyrų pasakojamos istorijos apie haremą – kaip vakarietį daktarą iškvietė gydyti mirštančios sultono mylimiausios favoritės, kaip per sodo tvorą perlipęs jaunuolis burkavo su haremo gražuolėmis ar jas išlaisvino iš žeminančios vergijos  ir t.t. – yra ne tik kad iš piršto laužtos, bet su visu pirštu nulaužtos. Svetimiems vyrams tiesiog nebuvo galima patekti į rūmų haremo dalį. Ten, kaip jau rašiau anksčiau, galėjo įžengti sultonas ir haremo eunuchai. Net ir enderuno, irgi rūmų dalies, tarnautojas negalėjo ten įeiti nenubaustas. Buvęs netgi toks įstatymas, kad svetimas vyras (nesvarbu religija, tautybė, kilmė ir t.t.) galėjo būti nukirsdintas, jei nelaiku ją išvystų (tik štai jie tiesiog negalėjo jų išvysti), būtų aptiktas su haremo mergina be liudininkų arba tuo labiau – įsiverstų ją į lovą. Taigi sutikime, kad vyrų pasakojimai apie haremą, sultono suguloves ir verges bei jų gyvenimą negalėjo būti patikimi.
Didžiausias orientalizmo istorijų burbulas išsipūtė XIX amžiuje ir tęsėsi iki beveik XX amžiaus vidurio. Keliauti tapo lengviau ir saugiau, buvo galima nukakti toliau ir greičiau. Tačiau ne itin dideles pajamas turintieji vis tiek neturėjo lėšų nuvykti į mitais apipintą tūkstantmetį Stambulą ir savo akimis pamatyti senųjų Topkapio  ar pagal vakarietišką madą pastatytų Dolmabahčės rūmų, nuvykti į karščiu alsuojantį Kairą, Bagdadą ar Marakešą. O ir jie norėjo pajusti egzotišką rytietišką gaivalą. XX amžiaus pradžioje vienas iš būdų numalšinti šį troškulį buvo populiarūs atvirukai su pusnuogėmis ar nuogomis neva haremo vergėmis. Šiuos paveikslėlius gamino ir platino Lehnert & Landrock  pasivadinę fotografai. Šiaurės Afrikos miestuose ir kaimuose jie samdydavo verges, kad šios pozuotų gana erotiškoms nuotraukoms, o vėliau atvirukus parduodavo kaip tikrų arabų haremų vergių atvaizdus.

Lehnert & Landrock  atvirukas, ant tokių kibdavo smalsūs ir egzotikos ištroškę europiečiai

Lehnert & Landrock atvirukas, ant tokių kibdavo smalsūs ir egzotikos ištroškę europiečiai

Tačiau labiau išsilavinusiems žmonėms norėjosi autentikos, tikrų pasakojimų apie tikras tų kraštų moteris.
Čia išniro galimybė pasipasakoti moterims. Europiečių kolonistų (Egipte, Tunise ir kitur), diplomatų ir prekeivių žmonos, dukros, motinos, tarnaitės turėjo neįkainojamą raktą į paslaptingąjį haremą – jos buvo moterys. Ir kadangi vyrai apie tuos kraštus galėjo papasakoti tik per ekonominę, politinę, karinę, vyrų socialinę prizmę, jos galėjo įsiskverbti į pašaliniams uždarą moterų pasaulį. Taip atsirado Sophia Lane Pool „Englishwoman in Egypt – Letters from Cairo“, Emmeline Lott „English governess in Egypt. Harem life in Egypt and Constantinople“ ir nemažai kitų istorijų. Smagu skaityti, kaip detaliai, kruopščiai, neretai su nuostabos kupinu susižavėjimu aprašomi Stambulo ar Kairo moterų rūbai, šilkai, papuošalai, jų namų aplinka, akių grožis. Kaip autorės stebi vietinių moterų kasdienę buitį – ryto ritualus, elgesį namuose, su vaikais. Tačiau reikia nepamiršti, kad nors dažnai aprašomos princesės – suprask, sultanos, tai nėra sultono, padišaho žmonos, geriausiu atveju dukros, seserys ar pusseserės, kitos kilmingos moterys, jų tarnaitės, laisvos musulmonės, ištekėjusios už turtingų pirklių ar valstybės tarnautojų.

Štai pavyzdžiui taip XIX a. pab.-XX a. pr. atrodė Trabzono moterys

Štai pavyzdžiui taip XIX a. pab.-XX a. pr. atrodė Trabzono moterys

Neapsikentusios vakariečių moterų pasakojimų apie pasibaisėtiną barbarizmą prie stalo (ten gi iki šiol daug patiekalų valgoma be peilio ir šaukutės – rankomis), apie lyčių atskyrimą, nesuprantamus dangstymusis po paklodes primenančiais rūbais, prietarus apie vaikus ir papročius, prabilo ir pačios tų kraštų gyventojos.
Kai kurios pasiryžo kovoti su stereotipais apie gašlų išnaudojimą, pasakas apie kančias ir t.t. Jau rašiau, kad pasigilinus aišku, kad haremas visų pirma buvo savotiška aukštoji mokykla merginoms, ruošianti išsilavinusias ir darbščias nuotakas valstybės tarnautojams ir pirmiausia sultonui. Jos aiškino apie islamo taisykles šeimai, papročių, aprangos prasmę, aprašė kasdienybę, kuri, deja, pasirodė ne tokia įspūdinga.
Tačiau atsirado ir tokių, kurios suprato, kad įmanoma pasipelnyti iš orientalizmo apkvaitintų europiečių. Pabrėždamos jau įsigalėjusius stereotipus, jos prikurdavo dar labiau ugnį įplieskiančių istorijų, nusifotografuodavo viršeliui lyg tikros vergės, nors knygos puslapiuose prisipažindavo, kad namuose dėvėdavo vakarietiškus rūbus ir gyveno gana įprastą gyvenimą.

Leyla Hanım, paskutiniojo sultono Vahdetino žmonos tarnaitė, irgi paliko prisiminimus, nuobodžius europiečiams

Leyla Hanım, paskutiniojo sultono Vahdetino žmonos tarnaitė, irgi paliko prisiminimus, nuobodžius europiečiams

Tokia literatūra buvo velniškas masalas europiečiams, be atrankos ir atidos griebiantiems bet ką, ant ko tik užrašyta orientalizmas, rytai, turkai, arabai, haremas ir panašiai.
Ne daug kas norėjo matyti, kad jau nuo XIX amžiaus pradžios Osmanų imperija ėmėsi ryžtingų (tiesa, daugelyje sričių nesėkmingų) reformų, kad pasuktų į Vakarus. Būtent todėl buvo kviečiami mokslininkai, įvairių sričių mokytojai, inžinieriai ir kiti specialistai iš Europos. Nesinorėjo matyti įsteigiamų vakarietiško pavyzdžio mokyklų, besikeičiančių madų gatvėje ir namuose, žmonių minčių virsmo ir imperijos simbolio – sultono rūmų kitimo.

Osmanų dinastijos narių (kai kurių sultono dukrų ir giminaičių) nuotrauka 1920

Osmanų dinastijos narių (kai kurių sultono dukrų ir giminaičių) nuotrauka 1920

Juk sunku suprasti, kad jos tokios pat, kaip europietės - osmanų princesės Hanzade ir Neslišah (vėliau ištekėjusi už Egipto princo)

Juk sunku suprasti, kad jos tokios pat, kaip europietės – osmanų princesės Hanzade ir Neslišah (vėliau ištekėjusi už Egipto princo)

Nuo pat pirmųjų susidūrimų su visai kitokiais turkais ir arabais, europiečiams buvo labai sunku suprasti jų gyvenimo sistemą – kodėl galimos keturios žmonos (uh, negi prašausi naujos temos), kodėl sūnūs neretai atskiriami nuo motinų vos rimčiau paaugę? Kodėl moterys ir vyrai neturėtų melstis kartu? Arba tas sunkus klausimas, kodėl iki šiol moterims dažnai leidžiama įgyti išsilavinimą, bet neleidžiama dirbti (neretas atvejis Turkijoje)?
Priprašyta velniškai nemažai rimtų ir įdomių akademinių knygų apie tai, tik jos nelabai žavi tą minią, kuri labiausiai alksta egzotikos. Kam vargti, kelis mėnesius nagrinėtis storas ir sunkių žodžių pilnas knygas ir straipsnius, jei galima pasižiūrėti nežinia pagal kokius šaltinius sukurtą serialą apie tai ar paskaityti neva rimtą  straipsnį bulvariniame laikraštyje? Arba jei jau nuspręsta paskaityti knygą, tai apie XVI amžiaus haremą sprendžiama išsirinkus knygą apie tai, kaip eilinė amerikietė/vokietė/prancūzė/lietuvė aklai įsimylėjo arabą/turką ir nepasigilinusi nei į jo asmenį, nei kultūrinę, istorinę ir religinę aplinką ištekėjo. O po to verkė, kad atėmė vaikus.
Mitas apie gašlų ir vien tik orgijoms skirtą sultono haremą vargiai sklaidosi ir dėl šiuolaikinių tų šalių gyventojų požiūrio. Štai pavyzdžiui daugumos turkų paprašius papasakot, nagi kaip ten buvo, dažniausias atsakymas bus, kad visai ne taip „Didingasis amžius“ vaizduoja sukneles, sultonas nelakstė paskui sijonus, ir iš viso, viskas ten melas. O tai kaip tada buvo? Ir čia jie užsikerta. Jau ir patys turkai atradę nemenką nišą literatūrai apie haremą ir kuria istorijas apie tai, ką pagrįsti dokumentų arba nėra ir nebuvo, arba jie neišlikę, arba dar nerasti.
Apie XVIII-XX amžiaus haremą dar įmanoma rasti šiokių tokių nuotrupų iš įvairių pusių – vakariečių moterų kelionių pasakojimai, haremo gyventojų prisiminimai, vėlesniais laikais – net dokumentai. Tačiau įdomiausias visgi ankstesnis laikotarpis. O iš jo išlikusios tik apspurusios auksais siuvinėtos suknelės, brangakmeniais nusagstyti (bet gan kuklūs) papuošalai ir pradingę dokumentai.

 

 

Be the first to comment on "Osmanų sultono haremas V"

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


*

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos