Šis tekstas parašytas po 2012-ųjų kelionės į Turkiją, pirmą kartą publikuotas kitame mano bloge cponke.popo.lt

Kai apkvaitęs nuo slėgio ir maudžiančių kojų beprotybės išsirauni iš Atatiurko oro uosto, gatvėje tave iškart apglėbia Stambulo, bet ne visos Turkijos kvapai.

Stambulo smogas persigėręs benzino, prakaito, dulkių, kebabų, baklavos, turistų ir nuotykių kvapu. Užima visus kvėpavimo takus, nepaleidžia ir neduoda atsikvėpti. Užakę kanalai siaurose miesto gatvėse, šiukšlės ir surūgę maisto likučiai konteineriuose tik prisideda. Jokios saulės išdegintos rožės ir atkaklūs padirbtų kvepalų pardavėjai nesugeba kovoti su Stambulo kvapu, įsigeriančiu į rūbus, plaukus ir širdį.

Ankara kvepia kitaip. Švariau. Ne veltui sostinė. Lyg pasikvėpinusi subtili dama. Europietiška tokia, skarą ji ryši jau tik iš tradicijos, o vakarais slepia ją spintoje. Ankaroje įmanoma atsikvėpti ir neuždusti. Saulės kvapo čia mažiau, vakarais įsisuka vėjas. O Atatiurko akių jūra tokia gili ir galinga, kad gali pajusti jos gaivą.

Ankaroj mes dar nebuvom pavargę, mus dar stulbino vaizdai, žmonės ir pats kelionės neįtikėtinumas. Bet vėliau galvos atbuko ir kvapai rado kelią į mūsų nosis.

Ir Konija tuo pasinaudojo. Ir čia oras sumišęs su dulkėm, jų tiek daug, kad žeblgiant nuo Aladino kalvos kalnai tolyje ištirpsta. Čia kvepia kaimišku airanu. O įlindus į Tinaztepe urvus netikėtai prisimeni vėlyvo rudens kvapą, pirmykštį džiaugsmą ir baimę. Toks retas švaraus vandens kvapas sujaukia galvą ir rankos pačios tiesiasi į vidinę kalnų gyslą. Paragavau. Saldus.

Bet Konija užbūrė man sielą kitkuo. Nors turkišką kavą mes gėrėm visur ir visada, ant kiekvieno kampo bet kokia proga, bet kažkokioj velnio neštoj, tradiciškai turkiškai siaubingai įrengtoj ir parūgusiais pomidorais kvepiančioj kebabinėj ji buvo skaniausia. atnešė su putele, skonis toks sodrus, didingas kaip sultono rūmuose. O puodelis apdužęs, tuoj subyrės rankoj.
Priglaudi prie lūpų ir kvapas kaip suktas džinas įsiskverbia į visą kūną. Rodos, jis toks saldus, nekaltas, migdantis, liūliuojantis. Bet kala į galvą geriau nei rakija ant tuščio skrandžio. Staiga pasijunti toks pilnutėlis jėgų, galėtum perbėgti visą Konijos lygumą ir padėti vietiniams nuimti derlių.

Kitas užbūręs dalykas – semazenų šokiai, žinoma. Sukosi sukosi jie. Kaip vyšnių žiedai. Gėrėm tuos vaizdus kaip vyšnių sirupą. Tik jų rūbų klosčių sukeltas išganingas vėhas mūsų nepasiekė tą vakarą. Nebūsim mes arčiau Dievo.
Kitą dieną sužinojom, kaip kvepia dervišas. Tiksliau, jo plaukai. Užuodėm tai tikriausiai vienoje iš švenčiausių Turkijos vietų – Mevlanos kapo muziejuje. Ten tiek visko daug ir viskas kvepia istorija, meile ir atsidavimu Dievui, turistais ir rožėmis.

Musulmonai sako, kad jie negarbina šventųjų. gal ir ne. Bet jie, kaip ir mes, renka jų daikčiukus, daleles ir kiša po stiklu muziejuose. Na, bent jau nekaupia mečetėse.

Kai akys atsigauna po mintis laužančių banguotų, gėlėtų, kampuotų, taškuotų ir akinančiai ryškių, bet neįtikėtinai subtilių ir net kuklių ornamentų, eikite ieškoti stiklinio gaubto netoli išėjimo. Po tuo gaubtu – dėžutė. Sako, toje gražioje dėžutėje – vieno žymaus dervišo plaukai. Nepykit, nepamenu jo vardo. Bet, dar sako, gal ten tų plaukų ir nėra. Niekas nedrįsta atidaryti pasižiūrėti. Gi nepagarba ir nepasitikėjimas.

Taigi, toj dėžutėj – dervišo plaukai. Musulmoniškas stebuklas – jie kvepia. Stiklinio gaubto kraštuose padarytos nedidelės skylutės, kaip tik prikišti šnervę. Turistai ir tikintieji stoja į eilę, uosto ir nueina nušviesti arba tiesiog sumišę.

Dervišo plaukai kvepia senove, ta semos kepure, kuri simbolizuoja karstą ir šventumu. Ir rožėm.

Kitą vakarą mūsų grupės mažasis Hitleris Kristianė, kuri, beje, kvėpėjo blynais (blynų mes nevalgėm visas dvi savaites), pasėjo abejonės grūdą. Gi žinot turkus. Jie tikriausia rytais, prieš atidarymą, po tuo gaubtu supila vieną kitą buteliuką eterinio rožių aliejaus.

O Mevlana, pavargęs, susisukęs nuo dieviško šokio, miega po dangaus žydrumo kupolu. Ir nekvepia.