Osmanų imperijos laikais jeničarai turėjo didžiulę įtaką šalies gyvenimui. Ši asmeninė valdovo armija savo didybės metais buvo tokia stipri, kad į sostą įžengus naujam valdovui, šis pirmiausia turėdavo jiems sumokėti duoklę. Kitaip galėjo ir negauti Osmano kardo. Jeničarai galėjo pareikalauti jiems nepalankių žmonių mirties, o kai nepasitenkindavo sąlygomis ar per retai išvykdavo į karą, keldavo baisius maištus.

Iš jeničarų galybės laikų yra išlikusi skaičiuotė, kuri lietuviškai skambėtų maždaug taip:
Maloniai atėjo ramadanas
Tuščias baklavos padėklas

Ji, matyt, išlikusi iš tų laikų, kai viena svarbiausių sultono problemų buvo tai, ar jeničarai patenkinti ir ramūs. Poetiška ir siaubingai sudėtinga dvaro tvarka neleido tiesio imti ir paklausti, ar asmeninėje valdovo armijoje tvarka.
Tad atėjus ramadano mėnesiui, sultonas siųsdavo jeničarams ženklą-klausimą. Kiekvienai dešimčiai karių pirmąjai ramadano vakarienei (iftarui) buvo nusiunčiamas padėklas baklavos (o tų dešimčių būdavo daugybė, brangoka užklausa). Kitą rytą padėklas būdavo grąžinamas į rūmus.
Jei jis būdavo tuščias, sultonas galėdavo būti ramus: jeničarai patenkinti, pinigų ir karo žygių jiems užtenka, valdovui niekas negresia.
Tačiau jei padėklai grąžinami nepaliesti, tai būdavo blogas ženklas sultonui. Armija nepatenkinta jo valdymu, net jei pinigų užtenka, kariai jaučiasi įžeisti kokių nors valdovo veiksmų, jie gali būti nepatenki viziriais ar velniai žino kuo.