Jau labai seniai visiems į kairę ir į dešinę verkšlenu, kad „nu nėra gerų kebabų Lietuvoj“. Bet tikrai nėra. Galbūt ant Tauro kalno Vilniuje ar Trakų gatvėje, arba Kaune prie Polkės, arba kitose legendinėse vietose kebabai visai skanūs ar net labai skanūs, bet tai nėra kebabai ir taškas. Tai diuriumas, pati žemiausia kebabo rūšis, kokia begali būti (Nors ne, atom dar žemiau).

Ilgai ieškojau, kaip išvengti Lietuviškų kebabų ir vistiek valgyti ala turkišką patiekalą. Sekiau blogus, klausinėjau draugų (labiau jų mamų) ir pagaliau turiu receptą. Kaip pasidaryti kebabą namuose?

Iš lengvumo galima nusprogti. Naminiam kebabui reikės:
Jautienos arba avienos kumpio;
Jautienos arba avienos faršo.

Abiejų reikėtų daugmaž po lygiai, aš ėmiau po pusę kilogramo.
Galite ieškoti kokių nors specialių prieskonių kebabams, bet turkiški maisto tinklaraštininkai rekomenduoja druską ir juoduosius pipirus.

Taigi labai aštriu peiliu supjaustykite jautienos kumpį. Gabalėliai turėtų būti maždaug delno pločio ir daugiausia pusės centimetro storio.
Dėkite vieną tokį gabaliuką ant pjaustymo lentos. O ant jo išplokite maždaug tokio paties storio faršo blynelį.

Taip ir dėliokite – sluoksnis kumpio, sluoksnis faršo. Kartais, žinoma, vienas sluoksnis bus storesnis už kitą. Nieko baisaus. Kai bokštelis bus kelių aukštų, delnais vis paformuokite, kad kraštai būtų daugmaž lygūs.

Kai baigsite formuoti kebabą, apvyniokite jį maistine plėvele ir parai dviem palikite šaldiklyje.

Kai tik sugalvosite, kad norite kebabo (lietuviškojo, Iskenderio ar bet kokio kito), ištraukę iš šaldiklio pjaustykite šonus aštriu peiliu. Jei nepavyksta, palikite, kad vos atšiltų kraštai.
Plonyčius gabaliukus kepkite keptuvėje ant labai nedaug aliejaus, kol vos apkrus.
Beje, jei netyčia namuose ar kieme turite sąlygas kepti kaip kebabinėje, kebabo sluoksnius smeikite ant iešmo.