PITI – yra kur stengtis

tuščiatuščia

Gan senokai istorijos mokytojas rekomendavo man kaukazietiško maisto restoranėlį Kaune. Sakė, nueik, apžiūrėk, raportuok. O ir aš vis dar neprarandu vilties rasti padorią rytietiškų valgių vietą. Kad galėčiau kada užeit per lietų ir pusę dienos prasėdė gurkšnodama arbatą.
Taigi vieną sekmadienį  netyčia atsidūrėme PITI prie Kauno klinikų.
Pirmiausia, pasijutau nejaukiai, nes nieko nieko nebuvo restorano salėje. Nei prie baro, nei už jo, nei sėdėjo koks klientas prie stalo. Nieko. Ir teko palaukti gan netrumpai, kol atsirado mažutė smulkutė išbalusi padavėja.

tuščia

Štai tas tuščias baras, už kurio niekas mūsų nelaukė

Ji visaip bandė sureguliuoti apšvietimą – tik nuotraukoje atrodo šviesu. Galų gale likome sėdėti su lempuke prie staliuko ir tais keliais šviesuliais po baru. Tada gavome meniu.
Kainų kažkaip nesusivokiau užsirašyti. Ir šiaip meniu toks padrikas, pradžioje kažkokie pasiūlymai įsigyti ypatingų prieskonių ir arbatų iš Kaukazo regiono, tada nei šiaip, nei taip išmėtyti patiekalai. Žodžiu, išsirinkti gana sunku. Vienas dalykas itin įstrigo – kažkur meniu radau lahmadžuną, Europoj daug kur vadinamą turkiška pica. Su tuo viskas, sakykime, gerai. Tik keista čia buvo tai, kad Turkijoje vienas pigesnių patiekalų čia buvo brangesnis už plovą.
Taigi prie maisto. Buvom sušalę, tad užsisakėm po arbatinuką juodos arbatos su kaukazietiškais prieskoniais (gvazdikėliai ir cinamonas, pagal mane, kvepėjo meduoliais) ir Kaukazo kalnų žolelių, peletrūno ir kalnų mėtos arbatos.

arbata

Kvepia meduoliais

Dar užsakėm po plovą su aviena (lyg ir nebuvo užrašyta, kad uzbekiškas, ir tai jį beveik išgelbėjo) ir po gabaliuką baklavos. Atnešė arbatą, dairėmės po, matyt, Kaukazo šalių menininkų paveikslais nukabinėtas sienas. Bet buvo tamsoka ir ne kas matėsi. Belaukiant plovo, ta pablyškusi padavėja įvairavo su baklavos lėkštutėmis, pasidėjo jas prie baro, pasisukiojo, pasiėmė lėkštutes ir priėjo prie mūsų. „Jūs tikriausiai baklavą valgysite vėliau?“ Atsakėme „tikrai taip“ ir ji jau buvo benueinanti, kai vėl sugalvojo užduot klausimą. „O baklavą jums pašildyti?“ Miriau vietoj.

plov

Plovas buvo liūdnokas

Atnešė plovą. Kvepėjo jis tikrai skaniai – rytietiškais prieskoniais, truputį karamele. Tačiau buvo pašildytas mikrobanginėje, duodu ranką nukirst. Pašilęs buvo netolygiai, sausas. Avienos, tiesa, buvo visai nemažai, bet kas iš to. Jei tai būtų buvęs uzbekiškas plovas, Uzbek Khanas vartytųsi grabe ir verktų rožių aliejumi. Dabar buvo galima pritemptai aiškinti, kad čia turkiškas pilavas, kuriame ir neturi būti daug riebalų ir skonių. Bet ir kaip pilavas jis buvo per sausas, tik prieskonių kvapas ir tempė.
Gal sekmadienį PITI klientų ir nesulaukia, ar sulaukia retai. O jei ir ateis koks paklydėlis, aplankęs klinikose sergantį artimąjį, lietingą sekmadienį tiks jam ir pašildytas plovas. Nea. Gal ir ne su tokiais kvapniais prieskoniais, bet tokį pat paprastą plovą galima išsivirti ir namie. Ir nereiks jo šildyti mikrobangėje.

baklava

baklava, kurią siūlė šildyti

Atėjo eilė ir tai baklavai. Vis burbėjau, kad kas čia per nesąmonė šildyti baklavą, o stalo kolega siūlė taip nesinervinti. Iškepus baklavą šilta ji nevalgoma, reikia palaukti bent parą dvi, kad susigertų sirupas. O čia siūlo šildyti. Tikriausiai toje pačioje mikrobangėje kaip ir plovą.
PITI baklavoje pirmiausia pasigedau riešutų. Gerai, tas vienas vargšelis ant viršaus nesiskaito. Antra, sirupe kardamono truputį per daug.
***
Taigi, tą lietingą spalio sekmadienį  nusivyliau PITI. Bet nenurašau šito restorano. Meniu mačiau visokių įdomių patiekalų, tik kitą kartą reikės apsilankyti vidury savaitės. Viltis mano neužmušama.

PITI – Lazūnų g. 14 Kaunas

2 Comments on "PITI – yra kur stengtis"

  1. tikiu kad ten visi maisto produktai pasenę, nes nieks ten neina valgyt, pašildo ką prieš savaitę pasigamino ir atneša….. mums užėjus tai iš vis pasakė kad šiandien nedirbam ir stūmė lauk, nors viskas buvo atidaryta (vasarą), lauke staliukai su meniu ir t.t….. aš net manau kad jie ten kažkuo labai įtartinais dalykais užsiima

    • Apie „PITI“ kritiko lupomis

      Kur veda akys?

      Iškalinėto vario lėkštėje buvo pastatytas tokios pat medžiagos kavos virduliukas. Taurelės dydžio puodelis variniame laikiklyje skleidė geriausios kavos kvapą. O maniškį kvapą gniaužė jos kaina – 9 litai. Nedidelis šeimos kambarys su penkiais ar šešiais stalais ant siuvimo mašinų kojų ir pusapvalis baras su vienu gražiu merginos siluetu. Kai akys apsiblausia, gelbsti uoslė, pagalvojau it senas šuva, palaimingai pabaigęs savo pietus ramioje ir saugioje vietoje. Ne, tai ne Stambulas. Pro nedidelį langą pasitinkantis vaizdas tikrai nepriminė Bosforo pakrantės: sovietinio modernizmo raudonų plytų statinys su modernesniu tinkuotu kubu prie šono buvo Kauno kardiologijos klinika Sukilėlių gatvėje. Be išdidumo prisipažinsiu, kad tądien mano akys atvedė į kitą gydyklą, bet reportažas ne apie tai.

      Viskas prasidėjo išėjus pasivaikščioti, netikėtai. Išsiplėtusiais vyzdžiais perskaičiau ant vieno iš privačių namų šalia gatvės – PITI. Reporteriui, nuolat dejuojančiam dėl mažų šeimos verslo restoranų stygiaus Lietuvoje, tai buvo lyg koks neplanuotas profesinės meilės nuotykis. Kelių stalų, savininko ir šefo aptarnaujamas restoranėlis tylioje gat­velėje – ar tai ne rojus brandžioje gyvenimo fazėje. PITI – mažas, bet gatvelė tikrai netyli, o ir savininkas neišėjo į sceną. Kaukazo, tiksliau – Azerbaidžano, virtuvės pažadas su originaliais audiniais (galėjau paliesti, skirtingai nei padavėją) ir grafika ant valgomojo sienų. Bekompromisis namų virtuvės kvapas, geriausiais būdais primenantis Rytų partnerystės skonį ir naudą. Gruziniškas namų vynas (6 litai už taurę raudonojo) liudijo pakeliui į Europą ir NATO įsivaizduojamą kaukaziečių draugystę. Be manęs, čia sėdėjo dar keturi Rytų kultūros jaunuoliai, greičiausiai Sveikatos universiteto studentai, it kokie gyvieji liudininkai, patvirtinantys virtuvės autentiškumą ir kokybę.

      Valgiaraštis buvo stebėtinai ilgas kaip tokiai nedidelei vietai. Ne visko turėta iš jame paminėtų valgių, bet ir to buvo gerokai per daug pirmam ir vienam kartui. Šaltieji užkandžiai prasidėjo basturmos rinkiniu (38,9 lito), kuris vytintos jautienos ir avienos smaguriautojams paslaugiai patiekiamas ir atskirais kąsneliais. Paragavau avienos sudžiuko – PITI virtuvės pagaminta dešra, kuri man atsiėjo 13,9 lito ir visiškai maloniai nustebino. Skanauk ir norėk! Retai susiduriu su tiek daug neragautų dalykų vienoje vietoje. Nors imk ir džiaukis, kad stiprėjantis žlibumas čia atvijo. Ir kankinkis, kad negali paragauti net penkiais būdais keptų baklažanų (su paprikomis, riešutais, žalumynais ir t. t.), įkainotų nuo 9,3 iki 11,9 lito, arba Adžiabsandal, t. y. daržovių ikrų už 12,9 lito. Buvo dar ir įdarytas baklažanas-apalpęs imamas (13,9 lito), bet ir prieš jo pagundas atsilaikau. Antraip pats būčiau apalpęs. Gyniaus ir nuo čia pat spausto brinzos gabalo, bet kliudžiau salotų sąrašą. Užsakiau chezri – tai smulkiai pjaustyti švieži pomidorai, agurkėliai, žalėsiai su sūriu. Laimingai nedidelė lėkštelė it Kaukazo rytas įkvepiančios šviežumos už 8,5 lito Tokia nuotaika nežinia kur gali nuvesti, nors kelias nuo akių klinikos iki virtuvės gal kiek klaidus. PITI būta kelių sriubų (dušpara su jautiena ir su aviena – 7,9 ir 12,9 lito, tradicinė charčio), bet ryžausi neregėtai ir tik 6 litus kainuojančiai dovgai – karštai jogurtinei. Kai jau baigiau, dingtelėjo, kad kasdien tokios nevalgyčiau, bet retkarčiais galėčiau užsigeisti taip stipriai, kad net benzinas pasirodytų pigus. It pradedantis smaguriautojas prie jos pritaikiau pagrindinį patiekalą. 19,5 lito kainavusi dolma (malta aviena vynuogių lapuose, prieskoniai, maconi) su baltuoju jogurto padažu. Nesvarbu, kad košero sekėjai vadintų tai nuodėme, man šie neišvaizdūs Artimųjų Rytų virtuvės kūriniai, neišrankiai pabirę plačioje lėkštėje, buvo lyg įrodymas, kad žmones nuo tvano tikrai išgelbėjo Ararato kalnas. Troškintas vynuogės lapas, stiprus prieskonių bei avienos junginys ir šaltas baltas raugo skonis. Tiko lyg rėmai prie paveikslo. Arba kaip bikinis prie smėlėtos Rio pakrantės. Kažkodėl vaizduotė stiprėja akims apsiblausius.

      Beveik neabejojau, kad uzbekiškas plovas (19,9 lito) arba aštrus PITI troškinys, sujungęs avieną ir jautieną moliniame indelyje (20,9 lito), arba dar keli pigesni kalakutienos ir baklažanų patiekalai nebūtų pagadinę mano pietų kolekcijos, tačiau riba buvo pasiekta it Čikagos greitkelis – ne vietoje nepereisi. Beveik literatūrinį pasitenkinimą kėlė Chanų rinkiniai (kompanijos reikalavę už 90 litų), aviena ant iešmo ir dar keli patiekalai, prie kurių buvo parašyta: užsakomi iš anksto. Pietūs – tai ne liga, gali suplanuoti, pagalvojau iš sotulio, begalinio ryžto ragauti kalnietiško deserto ir iš dėkingumo virtuvės šefui už tai, kad net valgiaraštyje patiekalai buvo sugrupuoti pagal laiką (10, 20, 30 minučių), kurio reikia paruošti. Korektiška ir stipru it čečėno žodis.
      Skambčiojo varinis puodelio laikik­lis. Šakutė lėtai atgnybo kąsnelį padavėjos rekomenduotos pachlavos. PITI paruoštas riešutų ir medaus pyragaitis, atstovaujantis ne tik Kaukazui, bet ir turkams, graikams ir arabams, kainavo 6,5 lito. Santūrus Rytų virtuvės fundamentalizmo simbolis. Siurbčiojau kavą ir galvojau, kad akių klinikų pašonėje, lyg Sacharoje, laikas eina koja už kojos tartum Mėnulio metus skaičiuojantis karavanas. Greičiausiai atsitiktinai sutapo gydyklų ir restorano žemėlapiai, tačiau koks gražus tas sutapimas. Juk nebūtina sirgti, kad pradėtų sektis. Kartais užtenka smaguriautojo smalsumo ir kelionės nuotykių. Nebūtinai turi būti tūkstantis ir viena naktis – kartais gana tūkstančio ir vienos sekundės.

      Vincentas KRUPAS
      Restoranų kritikas 2013-10-29

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos