Gan senokai istorijos mokytojas rekomendavo man kaukazietiško maisto restoranėlį Kaune. Sakė, nueik, apžiūrėk, raportuok. O ir aš vis dar neprarandu vilties rasti padorią rytietiškų valgių vietą. Kad galėčiau kada užeit per lietų ir pusę dienos prasėdė gurkšnodama arbatą.
Taigi vieną sekmadienį  netyčia atsidūrėme PITI prie Kauno klinikų.
Pirmiausia, pasijutau nejaukiai, nes nieko nieko nebuvo restorano salėje. Nei prie baro, nei už jo, nei sėdėjo koks klientas prie stalo. Nieko. Ir teko palaukti gan netrumpai, kol atsirado mažutė smulkutė išbalusi padavėja.

Ji visaip bandė sureguliuoti apšvietimą – tik nuotraukoje atrodo šviesu. Galų gale likome sėdėti su lempuke prie staliuko ir tais keliais šviesuliais po baru. Tada gavome meniu.
Kainų kažkaip nesusivokiau užsirašyti. Ir šiaip meniu toks padrikas, pradžioje kažkokie pasiūlymai įsigyti ypatingų prieskonių ir arbatų iš Kaukazo regiono, tada nei šiaip, nei taip išmėtyti patiekalai. Žodžiu, išsirinkti gana sunku. Vienas dalykas itin įstrigo – kažkur meniu radau lahmadžuną, Europoj daug kur vadinamą turkiška pica. Su tuo viskas, sakykime, gerai. Tik keista čia buvo tai, kad Turkijoje vienas pigesnių patiekalų čia buvo brangesnis už plovą.
Taigi prie maisto. Buvom sušalę, tad užsisakėm po arbatinuką juodos arbatos su kaukazietiškais prieskoniais (gvazdikėliai ir cinamonas, pagal mane, kvepėjo meduoliais) ir Kaukazo kalnų žolelių, peletrūno ir kalnų mėtos arbatos.

Dar užsakėm po plovą su aviena (lyg ir nebuvo užrašyta, kad uzbekiškas, ir tai jį beveik išgelbėjo) ir po gabaliuką baklavos. Atnešė arbatą, dairėmės po, matyt, Kaukazo šalių menininkų paveikslais nukabinėtas sienas. Bet buvo tamsoka ir ne kas matėsi. Belaukiant plovo, ta pablyškusi padavėja įvairavo su baklavos lėkštutėmis, pasidėjo jas prie baro, pasisukiojo, pasiėmė lėkštutes ir priėjo prie mūsų. „Jūs tikriausiai baklavą valgysite vėliau?“ Atsakėme „tikrai taip“ ir ji jau buvo benueinanti, kai vėl sugalvojo užduot klausimą. „O baklavą jums pašildyti?“ Miriau vietoj.

Atnešė plovą. Kvepėjo jis tikrai skaniai – rytietiškais prieskoniais, truputį karamele. Tačiau buvo pašildytas mikrobanginėje, duodu ranką nukirst. Pašilęs buvo netolygiai, sausas. Avienos, tiesa, buvo visai nemažai, bet kas iš to. Jei tai būtų buvęs uzbekiškas plovas, Uzbek Khanas vartytųsi grabe ir verktų rožių aliejumi. Dabar buvo galima pritemptai aiškinti, kad čia turkiškas pilavas, kuriame ir neturi būti daug riebalų ir skonių. Bet ir kaip pilavas jis buvo per sausas, tik prieskonių kvapas ir tempė.
Gal sekmadienį PITI klientų ir nesulaukia, ar sulaukia retai. O jei ir ateis koks paklydėlis, aplankęs klinikose sergantį artimąjį, lietingą sekmadienį tiks jam ir pašildytas plovas. Nea. Gal ir ne su tokiais kvapniais prieskoniais, bet tokį pat paprastą plovą galima išsivirti ir namie. Ir nereiks jo šildyti mikrobangėje.

Atėjo eilė ir tai baklavai. Vis burbėjau, kad kas čia per nesąmonė šildyti baklavą, o stalo kolega siūlė taip nesinervinti. Iškepus baklavą šilta ji nevalgoma, reikia palaukti bent parą dvi, kad susigertų sirupas. O čia siūlo šildyti. Tikriausiai toje pačioje mikrobangėje kaip ir plovą.
PITI baklavoje pirmiausia pasigedau riešutų. Gerai, tas vienas vargšelis ant viršaus nesiskaito. Antra, sirupe kardamono truputį per daug.
***
Taigi, tą lietingą spalio sekmadienį  nusivyliau PITI. Bet nenurašau šito restorano. Meniu mačiau visokių įdomių patiekalų, tik kitą kartą reikės apsilankyti vidury savaitės. Viltis mano neužmušama.

PITI – Lazūnų g. 14 Kaunas