II
Kaip jau rašiau anksčiau, į osmanų sultono haremą mergaitės patekdavo dešimties-dvylikos metų. Dažniausiai jos ten atsidurdavo nupirktos vergų turguje (buvo Stambule toks atskiras kvartalas turguje – esir çarşısı), padovanotos provincijų pašų ar sąjungininkų. Hareme buvo merginų iš visos osmanų imperijos, tačiau manoma, kad labiausiai mėgstamos buvo čerkesės iš Kaukazo ir Balkanų gražuolės. Tiesa, netrūko ir slavių – viena iš jų buvo žymioji raudonplaukė Hiurem, Suleimano Didžiojo širdies karalienė ir žmona. Haremo moterimi negalėjo tapti musulmonės ir turtingų, įtakingų imperijos šeimų dukros. Taip stengtasi išvengti išorinės įtakos sultonui, tam tikrų šeimų ir giminių spaudimo, žodžiu, nepainioti viešųjų ir privačių interesų.

Įvairiais laikais hareme būdavo nuo šimto iki kelių šimtų moterų, visos jos priklausė valdovui. Vakariečiai ilgus amžius manė, kad sultonas galėdavo permiegoti su bet kuria užsimanyta mergina, ten vykdavusios nuolatinės įvairios orgijos. Deja, ši daugybės romanų ir filmų akcentuojama mintis nėra teisinga. Haremas, kaip ir Enderunas, gyveno pagal labai griežtą tvarką. Iš šimtų hareme gyvenančių moterų vos kelioms ar keliolikai pavykdavo pamatyti ir suvilioti sultoną.
Ankstesniame įraše minėjau, kad mergaitės hareme pirmiausia mokydavosi: skaityti, rašyti, arabų, osmanų, persų kalbų, imperijos papročių ir teisės, religijos mokslų, etiketo, groti įvairiais instrumentais, dainuoti, siūti, siuvinėti ir t. t. Pagal kiekvienos gabumus vėliau būdavo paskiriamos pareigos, atsižvelgiant, žinoma, ir į išvaizdą. Taip hareme buvo išugdomos administracijos tarnautojos, dirbusios raštinėje ir tvarkiusios algalapius, išlaidų knygas, dokumentus ir kita, paruošiamos vidaus gydytojos ir pribuvėjos (vyrai gydytojai buvo kviečiami tik itin retais ir sudėtingais atvejais, ir tai pamatydavo dažniausiai tik skaudamą ligonės vietą). Čia užaugdavo ir būsimosios siuvėjos, skalbėjos ir visos kitos, reikalingos kasdienei buičiai.

Kiekviena haremo darbininkių grupė turėjo savo viršūnėles – vyriausiąją gydytoją, siuvėją, raštininkę. Visą šį tinklą vainikuodavo kalfos, tarnavusios tiesiogiai favoritėms, ikbalėms, kadinoms ir validei. Kalfa būdavo atsakinga ne tik už tai, kad favoritė ar jos vaikai laiku gautų norimus pusryčius (tiesa, tikriausiai tik sultonas galėjo įsakinėti, ko nori), kad iš pasirinktų medžiagų būtų pasiūtos suknelės ir iš turgaus nupirktos medžiagos papuošalams. Jos rūpinosi ir ataskaitomis Vyriausiajam juodajam eunuchui ir Enderunui, padėdavo organizuoti renginius (berniukų apipjaustymo šventės dalį haremui, ištekančios vergės chna vakaronę, merginų šokius ir validės bei favoričių dovanotus aukso mėtymus).

Pro visuomenei ir svetimšaliams užvertas haremo duris galėję įžengti juodieji eunuchai buvo itin svarbūs imperijoje. Dar Afrikoje vergų pirkliai juos žiauriai iškastruodavo, nes islamas osmanams draudė kastruoti žmones. Tačiau nebuvo jokių problemų nusipirkti jau sužalotą berniuką. Tik maža dalis tokių vaikų išgyvendavo, o „laimingieji“ buvo brangiai perkami rūmams.
Vyriausiasis juodasis eunuchas buvo trečiasis sultonato žmogus po paties sultono ir vyriausiojo vizirio. Toks eunuchas turėjo garantuoti haremo saugumą ir tvarką, dirbo pasiuntiniu tarp sultono ir validės bei favoričių, kartais tarp kadinų ir vizirių. Juodieji eunuchai vėlesniais amžiais organizuodavo haremo persikėlimą į vasarvietes (pavyzdžiui, Princo salas arba vasarnamius Bosforo pakrantėje).Vyriausiasis juodasis eunuchas buvo atsakingas už tai, kad mergina, be skrupulų peržengusi haremo įstatymų ribas ir nepaklususi įsakymams, būtų paskandinta Bosfore.

Kitoje dalyje: apie tai, kuo skiriasi džarijė nuo ikbalės, vieno sūnaus taisyklę ir žinias iš haremo.