- Kaip ir visose imperijose, didžiausi turtai ir prabangos prekės Osmanų valstybėje suplaukdavo į rūmų iždą. Vietininkų, kaimynų, sąjungininkų dovanos neretai būdavo brangios medžiagos rūbams siūti. Pačios puošniausios atitekdavo sultono ir jo šeimos drabužinei. Pavyzdžiui, iš tai, kas pasiūta iš juodų sabalų kailių, galėdavo dėvėti tik sultonas.
Tačiau buvo tokių sultonų, kurie nemėgo prabangos. Štai sultonas Selimas I Žiaurusis garsėjo, kad neišlaidauja ne tik valdydamas valstybę, bet ir asmeniniame gyvenime elgiasi kukliai. Jis vengdavo ištaigingų pietų, rinkdavosi paprastus, neįmantrius drabužius. Selimas I neva teigęs, kad puošnumas ir prabanga tinka moterims, o vyrams tai mėgti nederėtų.
Pasakojama, kad vieną dieną Selimo sūnus, jaunas princas Suleimanas atėjęs pas tėvą. Jaunasis įpėdinis buvo apsirengęs labai puošniai, pasidabinęs gražiausiais papuošalais – sagėmis, žiedais.
Išvydęs taip pasipuošusį sūnų sultonas supykęs ir taręs: „Jei tu taip apsirengei ir išsipuošei, tai ką dėvės tavo motina, Suleimanai? Mažiausio niekučio motinai nepalikai!“
Man labai gražūs jų tiurbanai-svogūnai.