Šis tekstas anksčiau skelbtas mano tinklaraštyje cponke.popo.lt . Kadangi dabar yra šis, tik Turkijai, jos istorijai, kultūrai, valgiams ir kitiems osmanams skirtas blogas, perkeliu tekstą čia.

Ją vadino Osmanų ragana, meilę spinduliuojančia motina, vienintele Didžiojo sultono mylimąja, intrigų karaliene. Ukrainoje jai pastatytas paminklas, Turkijoje apie ją kuriami serialai ir rašomos knygos, Europoje jos vardas irgi girdėtas. Kas ji?

Aleksandra atkeliauja į rūmus

Maždaug iki 1523-ųjų apie Hiurem nėra nė žodžio. Tuo metu Suleimanas jau tapęs sultonu, Senuosiuose rūmuose auga jo ir mylimosios Mahidevranos sūnus įpėdinis Mustafa. Tais metais gimsta antrasis įpėdinis – Mehmetas, Hiurem sūnus.
Kaip ji pateko į rūmus – visiškai neaišku, iki pat sūnaus gimimo apie ją nieko nežinoma, kaip ir apie daugumą kitų haremo moterų. Tokia buvo tradicija – apie niekaip nepasižymėjusias moteris šaltiniuose nėra nė žodžio, tik algalapiuose nurodytos haremo vergėms išmokėtos sumos.

Manoma, kad šviesiaplaukė gražuolė Aleksandra kilusi iš tuometinės Lenkijos karalystės, tikriausiai dabartinės Ukrainos teritorijos. Yra sakančių, kad galbūt ji buvo lenkė ar ukrainietė, gal net lietuvė. Manoma, kad jos tėvas buvo stačiatikių popas nedideliame kaimelyje.  Jos vardas iki atsivertimo į islamą įvairiuose šaltiniuose – Aleksandra Lisowska, Anastasia, Roxelana. Tiesa, yra keli autoriai, bandę kelti skandalą, neva Hiurem buvusi iš Venecijos siųsta kilminga šnipė. Nors tais laikais osmanai tikrai rimtai nesutarė su Venecija, vargu ar tai įmanoma.

Į haremą mergaitės ir merginos dažniausiai patekdavo per vergų turgų arba būdavo atsiunčiamos dovanų. Pavyzdžiui, kaip dovana būsimam sultonui, tuo metu princui, Selimui I į rūmus atkeliavo būsima jo įpėdinio motina sultonė-motina Aišė Hafsa.
Taigi tikriausiai ir Aleksandra, pagrobta totorių ar kitos genties, siaubusios jos gimtinę, pirmiausia per įvairius pirklius pasiekė Stambulo vergų turgų, o čia ją sultono haremui nupirko rūmų eunuchai.
Hareme ji privalomai gavo gerą išsilavinimą – mokėsi osmanų, persų, arabų kalbų, studijavo literatūrą, muziką, imperijos papročius ir etiketą. Tai buvo būtina visoms haremo moterims, nesvarbu, kokias pareigas jos užimtų ateityje.
Dauguma į haremą patekusių moterų ir mergaičių kartais net nepamatydavo sultono per visą gyvenimą rūmuose. Moterų reikėjo ne tik jo guoliui, bet ir aptarnauti į valdovo malonę patekusias favorites, tvarkyti jų kambarius ir bendras patalpas, valyti hamamus, ruošti valgį, siūti ir prižiūrėti sultono vaikus.

Į sultono kambarius Aleksandra tikriausiai pateko lygiai kaip ir Mahidevrana – pakviesta į halvetą. Kartais karalienė-motina sultono malonumui nusiųsdavo merginą – džariją. Į valdovo guolį merginą galėjo pasiųsti ne tik sultono motina, bet ir jo favoritės bei vaikų motinos. Tai vėlgi būdavo savotiška dovana. Jei ji sultonui patikdavo, mergina tapdavo favorite ir į halvetą būdavo pakviečiama jau sultono įsakymu. Favoritės dažnai atsiversdavo į islamą, taip dar labiau įsiteikdamos valdovui ir paklusdamos rūmų etiketui. Atsivertusiai Aleksandrai pats Suleimanas  davęs vardą Hiurem – besijuokianti, prajuokinanti. Tiesa, yra atvejų, kai sultono favoritė, jos ir valdovo vaikui įžengus į sostą, vis tiek likdavo kitatikė. Jei sugulovė pagimdydavo sveiką įpėdinį – statutas kaip mat pakildavo. Tačiau rūmuose buvo nerašyta taisyklė – „viena motina, vienas sūnus“. Taip buvo kovojama su moterų įtaka, brolžudiškais sosto karais.

Kai Hiurem pagimdė pirmąjį sūnų – Mehmetą – rūmuose jau buvo mažiausiai dvi moterys, davusios dinastijai palikuonių. Giulfemos Hatun sūnus mirė dar visai mažytis, o Mahidevranos Mustafa augo sveikas ir buvo labai gabus ir mylimas ne tik rūmuose.  Tada ir prasidėjo visos intrigos.
Filmuose apie Hiurem dažnai skamba tikriausiai išgalvota jos frazė – “Kas tas haremas? Aš valdysiu pasaulį”. O jos gyvenimą nagrinėjantys istorikai sutinka, kad iš tiesų ji buvusi ambicinga ir darė didelę įtaką valdovui. Ji buvo viena pirmųjų haremo vergių, kurių gyvenimas pavadintas „Moterų sultonatu“.

Nors ir labai jauna (tada jai galėjo būti – 17–20 metų), ji buvo labai smalsi, imli mokslams, drąsi.  Liaudis neva neretai ją vadinusi ragana ir kerėtoja, tačiau manoma, kad Suleimaną ji apsvaigino ne burtais, o savo aštriu protu, drąsa ir ryžtu. Ir, žinoma, grožiu. Mahidevrana ir Giulfem buvo kilusios iš netolimų vietų – Balkanų, taigi tamsiaplaukės, įprasto vietinio gymio. Hiurea, kilusi iš žymiai toliau, buvo skaičios odos, šviesių mėlynų akių, šviesiaplaukė, galbūt netgi raudonplaukė.

Kylanti žvaigždė

Po pirmojo sūnaus gimimo naujoji rūmų žvaigždė sultono kambariuose ėmė lankytis vis dažniau ir jos įtaka greitai augo, o valdovas ją kasdien vis labiau mylėjęs. Tiesa, Hiurem gyveno ne Topkapio rūmuose, o senuosiuose. Tais laikais manyta, kad valstybės reikalai turi būti atskirti nuo asmeninio valdovo gyvenimo. Suleimanas ir Hiurem vienas kitam rašė meilės laiškus ir eilėraščius, išvykęs į dažnus karus sultonas siųsdavo laiškus ne tik viziriui ar sultonei-motinai, bet ir Hiurem. Suleimanas eilėraščiuose mylimąją vadina savo būties prasme, gyvenimo, dievo dovana ir tūkstančiais kitų saldžių žodžių.

Tačiau Hiurem tikrai turėjo ir daug priešų rūmuose. Po pirmojo sūnaus gimimo jau buvo aišku, kad tiek jis, tiek ji dabar jau visąlaik gyvens pavojuje. Mahidevrana, ankstesnė sultono akių šviesa, tikėjusi Mustafos įpėdinyste, bijojo naujosios konkurentės ir jos vaikų. Sultono jaunystės mylimoji pagimdė tik vieną berniuką, o Hiurem ilgainiui rūmams davė ne tik Mehmetą, bet ir dukrą Mihrimą bei dar keturis sūnus – Selimą, Bajazitą, Džihangirą ir Abdulą. Serialų kūrėjai vaizduoja tik šiuos vaikus, tačiau įvairiuose šaltiniuose skaičiuojama, kad Suleimanas turėjęs bent aštuonis sūnus ir dvi dukras.

Minima, kad jaunoji sultonė nesutarė ir su sultone-motina Aiše Hafsa. Šioji labiau mylėjusi Mahidevraną, o Hiurem ji laikė išsišokėle. Tačiau išmokusi subtilaus rūmų etiketo sultono mylimoji suprato, kas iš tiesų priima sprendimus. Sultonas. Tad skaitydama su juo eiles, muzikuodama ir gėrėdamasi jo kuriamais papuošalais, tikriausiai ne kartą pašnibždėjo savo norus.

Dar vienas Hiurem priešas buvo viziris Ibrahimas. Dėl jo kilmės irgi yra daugybė spėlionių, tačiau visiškai aišku, kuo jis tapo. Suleimano jaunystės draugas pirmiausia tapo Sultono apartamentų ūkvedžiu, vėliau – vyriausiuoju viziriu. Negana to, Suleimanas neva ištekinęs už jo savo seserį Hatidžę. Šioji tikrai buvo ištekinta už vieno iš pašų, tačiau, rodos, ne už Ibrahimo.

Jis ilgai buvo dešinioji sultono ranka ir užsiėmė ne tik valstybės politika, bet ir haremo intrigomis. Ko gero, tai buvo didžiausia kliūtis  Hiurem kelyje.

Kelias atsiveria

Apie Hiurem, Aišės Hafsos, Mahidevranos ir Ibrahimo intrigas ir mažučius karus prikurta daug istorijų. Tiesą sakant, visi serialai apie tą laikotarpį pagrįsti būtent dažniausiai išgalvotais pasakojimais apie jų nesutarimus. Jų tikrai buvę, nes apie tai užsiminta ir mylimųjų laiškuose, ir rūmų dokumentuose. Tačiau kokie katinai bėgiojo jiem po kojom, neaišku. Tiesiog tokia rūmų tradicija – apie moteris per daug nepasakojama. Gimė tada, pagimdė tada ir tą, mirė tada.

Tačiau tikrai aišku, kad Hiurem nušvito sėkmė. 1534-aisiais mirė Suleimano sultonė-motina Aišė Hafsa. Haremo valdovės sostas negalėjo likti tuščias, tad sultonas į jį pasodino mylimąją. Dar gerokai prieš tai Hiurem sugebėjo įtikinti Suleimaną ją vesti. Tai buvo pirmosios valdovo vestuvės per kelis šimtus imperijos istorijos metų. Mahidevrana pasijuto nugalėta. Kaip tik maždaug tuo metu Mustafa turėjo išvykti į savo provinciją – Manisą. Tad ji, pagal paprotį, išvyko kartu ir kurį laiką buvo tylu.

Paša viziris Ibrahimas dar bandė išlaikyti rūmus, tačiau netrukus neteko malonės. Jau kurį laiką jis vis sukeldavo kokį skandalą, tačiau jam vis buvo atleidžiama. Bet per karą su savafidais jis pats sau suteikė generolo sultono titulą. Tai siaubingai įžeidė Suleimaną, viziris, garsėjęs savo polinkiu į vakarietiškumą, nesugebėjo paaiškinti tokio akibrokšto. Ibrahimui įvykdytas mirties nuosprendis. Tai visiškai atrišo Hiurem rankas.

Sultonė ėmėsi ne tik rūmų valdymo, bet ir pradėjo rūpintis liaudimi – statė ligonines, valgyklas, pirtis, tiltus, vandentiekius. Tokios veiklos buvo tikimasi iš sultono šeimos moterų. Taip pat ji užmezgė ryšį su užsieniu – yra duomenų, kad Hiurem siuntė sveikinimo laišką Lenkijos karaliui Žygimantui Augustui, prisidėjo prie jo sesers Isebelės Jogailaitės tapimo Transilvanijos valdove.

Didingi norai

Ji neva norėjo ne tik valdyti haremą, bet ir pasaulį.  Tačiau po Suleimano į sostą turėjo žengti Mustafa, teisėtas pirmasis įpėdinis. Jis buvo puikiai išsilavinęs, keliaudavo į karus su tėvu, bendravo su viziriais, ypač mylėjo savo mokytoją Ibrahimą. Istorikai teigia, kad jis būtų buvęs puikus sultonas.

Tačiau Hiurem beprotiškai mylėjo savo vaikus (kaip ir kiekviena motina) ir didžiausias jos tikslas buvo pasodinti vieną iš jų į sultono sostą. Deja, Mehmetas, kuris puikiai sutarė su broliu Mustafa, dėl sunkios ligos, tikriausiai vėjaraupių, mirė 1543-aisiais.

Dėl Mustafos mirties daug kas kaltina Hiurem. Savo provinciją Manisą sėkmingai valdęs įpėdinis ir jo motina Mahidevrana neva ėmęsi netikėtai anksti ruoštis įpėdinystei. Mustafa, aktyviai bendravęs su vietiniais didikais, buvo apkaltintas sąmokslu prieš sultoną, neva bandysiąs nuversti nuo sosto savo tėvą. Tuo metu vyriausiasis viziris buvo paša Riustemas, Hiurem dukros Mihrimos vyras. Jis įtikinęs sultoną, kad Mustafa tikrai sukurpęs sąmokslą. Suleimanas, kad ir kaip mylėjęs sūnų, senatvėje ėmė niekuo nepasitikėti, pasidarė žiaurus. Jis įsakė įvykdyti sūnui mirties nuosprendį. Mustafa vieno iš žygių metu buvo iškviestas į valdovo palapinę. Janičarai dar bandė įspėti įpėdinį nepaklusti įsakymui atvykti. Tačiau nieko neįtariantis Mustafa žengė į palapinę ir jos prieangyje buvo pasmaugtas lanko temple.

Hiurem tikrai triumfavo – jos antrasis sūnus Selimas tapo pirmuoju įpėdiniu. Tai atvėrė jai kelią tapti ne tik sultono paskirta haremo valdytoja, bet ir ateityje – tikra sultone-motina.

Sutriuškinta, sūnų praradusi Mahidevrana pasitraukė į Bursą, kur, pergyvenusi ir Hiurem, ir Suleimaną, mirė.

Neišsipildžiusi svajonė

Hiurema mirė būdama 52-ejų. Manoma, kad gana ankstyvos mirties priežastis buvo ne tik pašlijusi sveikata, bet ir anksti palaidoti vaikai – Hiurem palaidojo Mehmetą, Džihangirą ir Abdulą. Vaikus labiau už viską mylėjusiai motinai tai buvo nepakeliama.

Hiurem niekada netapo sultone-motina, nors labai to troško. Jos sūnus Selimas į sostą įžengė tik po aštuonerių metų, mirus tėvui.  Jis parodė didžiausiai motinos priešei Mahidevranai gailestingumą – skyrė jai didelę rentą, pastatė Mustafai tinkamą kapą.

Tačiau Selimui tapus sultonu, pasibaigė didingiausia osmanų imperijos era – Aukso amžius, prasidėjo Sąstingis.

Istorikai ir istorijos mėgėjai iki šiol kelią klausimą. O jei nebūtų buvę Hiurem, galbūt imperija nebūtų pradėjusi ristis žemyn? Galbūt Mustafa būtų tęsęs tėvo aukso amžių, išvedęs osmanus į Europą? Dar viena viltis buvęs jaunesnis Selimo brolis Bajazitas, buvęs puikiai išsilavinęs ir gabus. Tačiau jis nuolat kovojo su vyresnėliu ir troškęs sosto. Nepaklusęs tėvo įsakymams Bajazitas pabėgo į Persiją ir gavo prieglobstį Šacho rūmuose. Didžiausias Suleimano priešas pažadėjęs pabėgėliui paramą dėl sosto. Tačiau sultonas sugebėjo išvilioti sūnų į derybas ir taip jis su visa šeima buvo nužudyti.

Selimas II Šviesiaplaukis (paveldėjo motinos šviesią galvą) garsėjo kaip bailys, jis tapo pirmuoju sultonu, kuris į karą pats nebevyko, iki tol visada buvęs pilnas iždas ėmė sparčiai tuštėti. Nuo jaunystės jis buvo linkęs į alkoholį ir, sakoma, mirė šlykščia ir sultonui nederama mirtimi. Jis girtas paslydęs ant šlapių hamamo grindų ir miręs nuo galvos traumos.