Jau labai seniai visiems į kairę ir į dešinę verkšlenu, kad „nu nėra gerų kebabų Lietuvoj“. Bet tikrai nėra. Galbūt ant Tauro kalno Vilniuje ar Trakų gatvėje, arba Kaune prie Polkės, arba kitose legendinėse vietose…
G+ pasidalinau trumpučiu įrašėliu, kaip pas mane Aukojimo šventės pietus valgė turkės iš Erasmuso. Kadangi buvo pasiūlymų papasakoti apie šią šventę plačiau, turėkit bėdą su raidėm. Maždaug 40 dienų po ramadano pabaigos musulmonų pasaulyje keturias…
Šis tekstas parašytas po 2012-ųjų kelionės į Turkiją, pirmą kartą publikuotas kitame mano bloge cponke.popo.lt Kai apkvaitęs nuo slėgio ir maudžiančių kojų beprotybės išsirauni iš Atatiurko oro uosto, gatvėje tave iškart apglėbia Stambulo, bet ne…
Osmanų imperijoje antras pagal svarbą žmogus buvo Didysis viziris (Veziri azam / sadrazam). Kelias iki šių pareigų būdavo sunkus ir ilgas, o atsakomybės – labai daug. Kaip ir galios. Tad sultonai dažnai nusivildavo artimiausiais patarėjais…
Tik Turkijoje atradau lęšius, anksčiau man jų vien pavadinimas neskaniai skambėdavo. Tačiau Ten atsisakyti pasiūlyto maisto net gražiausiais žodžiais nepavyks, tad paragavau tų lęšių. O jie gi fantastiškai skanūs, ypač – jų kotletai (kurių nereikia…
Turkai neretai didžiuojasi, kad Europoje jų protėviai laikyti siaubu ir pasaulio pabaigos nešėjais. Tai, kad jų bijojo didžiosios valstybės, sureikšmina kartais iki visiško absurdo. O visiškai atsitiktiniai sutapimai turkų pritempiami iki beveik magijos. Nors ji…
Tebūnie pirmasis įrašas saldus – ne veltui turkai turi posakį „valgykime saldžiai ir kalbėkime saldžiai“. Šekerpare – vienas iš klasikinių, itin paprastų turkiškų saldumynų su sirupu. Šie sausainiai, tiesą sakant, šlapainiai, labai saldūs. Turkai šekerpare…
